Pačiame sostinės centre naujuose namuose 2005 metų rudenį įsikūręs Valstybinis Vilniaus mažasis teatras yra viena patraukliausių ne tik teatro, bet apskritai miesto kultūros erdvių. Savitu praeities ir dabarties, praėjusių amžių ir modernumo sąlyčiu pasižyminti teatro dvasia jaučiama ir architektūroje, ir interjere, ir pačiuose spektakliuose.

Daug metų neturėjusį savo scenos ir, ko gero, labiau išgarsėjusį užsienyje nei Lietuvoje Vilniaus mažąjį teatrą šiandien žino daug kas: studentai ir verslininkai, menininkai ir visai su menu nesusiję žmonės. Nes Vilniaus mažojo teatro devizas – „Atviras teatras“. Jo esmė – užmegzti ryšį su kiekvienu, atėjusiu į šio teatro spektaklius, kalbėti visiems suprantama ir kartu – aukščiausio meninio lygio kalba. Vilniaus mažojo teatro „atvirumas“ turi ir praktinę pusę: jis atviras įvairioms meninėms, kultūrinėms ir kitokioms iniciatyvoms, edukaciniams ir verslo renginiams.

Režisierius Rimas Tuminas ir jo bendraminčiai, 8-ajame dešimtmetyje pradėję dirbti Akademiniame dramos teatre, nuo pat pradžių ilgėjosi, svajojo apie savo NAMUS. Lengvai, lyg žaisdami, kasdienybėje kurdami šventę, tvėrė intymią atvirumo erdvę Mažojoje Akademinio salėje, dėl to švelniai, bet ne be ironijos buvo praminti „mažiukais“. Tai buvo atviro susitikimo su kenčiančiu, mylinčiu žmogumi erdvė, atsivėrimas publikai ir vienas kitam.